močia

móčia sf. (1) 1. J motina (su mažesne pagarba tariant): Ir mūs móčia šiandiej turgun išvažiavo Kp. Gerai, visa pasakysiu móčiai Sdk. Kaip tik užgimsta jaunas sūnelis – bėdos, ašaros močioms, tėveliams J.Jabl. Móčia vaiką supo Lz. Aš nusilėkčiau į močios dvarą, į vyšnelių sodelį JV785. Negaliu gi móčios papeikt Ob. Augino močiužė tris jaunas dukreles LB22. Atėjusi lūgojo: „Močytėle, močiuke! pamęsk, kaip tą šilkų kuodelį nuverpusi“ BsPIII318. Dukrelės mažutėlės, turit seną motulę, močiutę, močiukėlę, tai nupraus jumim burnelę, tai sušukuos jumim galvelę LTR(Lp). Močẽlė laukia i nesulaukia vaikų Tršk. Mano močẽlė nebestipri Pn. Da aš turiu močiutę, baltąją gulbužę, – tai ji mane palydės, už rankelių pavedės JV897. ^ Močios mušimas – sviestu tepimas Ds. Dviejų močių vaikas be nosies Ds. Móčia to viena, o pačių pilna kluoniena Trgn. Mergų móčia nenumirus (mergų bus visada) Km. Brolio žirgas nepavejamas, tėvo juosta nesusjuosiama, móčios skrynia nepakeliama (vėjas, kelias, žemė) Užp. 2. sena sėklinė bulvė: Aure móčios dar nesugedę Rm.